Jean-Joseph-Xavier Bidauld, žymus prancūzų tapytojas, gimė 1758 metais Carpentras mieste. Jis buvo plačiai žinomas kaip išskirtinis kraštovaizdžio tapybos meistras, kūręs neoklasicizmo stiliumi. Jo darbai išsiskiria preciziškai apgalvota kompozicija bei kruopščiu dėmesiu detalėms, įtaigiai perteikiančioms gamtos grožį.

Bidauldas pirmuosius tapybos įgūdžius įgijo Lione, kur jį mokė vyresnysis brolis Jean-Pierre-Xavier. Šeimos aplinka, kupina meno, tapo paskata ugdyti savo talentus ir skatino tolesnę meninę veiklą. Viena pagrindinių jo kūrybos ašių tapo gebėjimas atvaizduoti peizažus ir perteikti gamtos nuotaiką.

1783-iaisiais persikėlęs į Paryžių, jis susibičiuliavo su meno prekeiviu ir kvepalų pardavėju Dulac, kuris tapo svarbiu rėmėju. Dulac finansavo Bidauldo išvyką į Italiją, suteikdamas progą penkerius metus praleisti Romoje bei daug keliauti po įvairius šalies regionus. Šis laikotarpis reikšmingai prisidėjo prie jo, kaip menininko, brendimo.

Gyvendamas Romoje, Bidauldas užmezgė artimus santykius su vietos prancūzų menininkais, iš kurių daugelis taip pat kūrė tapybos srityje. Šios pažintys ir įgyta patirtis Italijoje suteikė jam pagrindą įsitvirtinti tarp žymiausių savo laikmečio kraštovaizdžio tapytojų Prancūzijoje.