Otto Marseus van Schrieck – Nyderlandų aukso amžiaus tapytojas, gimęs apie 1619 metais, mirė 1678-aisiais. Jis išgarsėjo savo nepakartojamais ir kruopščiai detalizuotais miško floros bei faunos vaizdais, kuriuose dažnai nutapydavo įvairius vabzdžius, gyvates, varles, augalus ir grybus. Šiems jo darbams būdingas ypač akylas gamtos stebėjimas bei subtilūs šviesos pustoniai.

Laikotarpiu nuo 1652 iki 1657 metų Marseus van Schrieckas gyveno Romoje ir Florencijoje kartu su tokiais menininkais kaip Matthias Withoos ir Willem van Aelst. Būtent čia jis tapo Nyderlandų menininkų gildijos – „Bentvueghels“, garsėjusios kūrybiškumu ir tarpusavio pagalba užsienyje dirbantiems menininkams, nariu.

Vėliau Schrieckas tapė Toskanos didžiojo kunigaikščio dvaro aplinkoje, kur jo kūriniai buvo labai vertinami tarp aristokratų ir kolekcininkų. Per savo gyvenimą jis lankėsi Anglijoje bei Prancūzijoje, kur pristatinėjo savo išskirtinius gamtos peizažų paveikslus ir tapo žinomas tarp Europos meno gerbėjų.

Galiausiai Otto Marseus van Schrieck apsistojo Amsterdame, kur ne tik kūrė, bet ir mokė kitus dailininkus. Jo kūryba turėjo įtakos vėlesniems gamtos motyvų bei gyvūnijos tapytojams, o jo paveikslai iki dabar puošia svarbiausias Europos muziejų ir privačių kolekcininkų rinkinius.