Maxas Beckmannas yra laikomas vienu ryškiausių XX amžiaus vokiečių ekspresionistų, kurio kūrybai būdinga stipri emocinė įtampa ir gausus simbolių naudojimas. Jo tapybos darbuose atsispindi po karo Vokietijos visuomenės keliamas nerimas, miestų žmonių atskirtis, o taip pat ir trapi žmogaus būsena. Beckmanno drobėse dažnai matomos teatrališkos scenos, mįslingi personažai bei vyraujanti dramatiška nuotaika.

Didžiulės įtakos Beckmanno menui turėjo jo gyvenimo įvykiai: Pirmasis pasaulinis karas, politinės permainos ir asmeninės krizės. Jo tapyba išsiskiria niūriomis spalvomis, aiškiai išryškintomis formomis ir sudėtingu psichologiniu turiniu. Dėl šio savito meninio stiliaus jis yra priskiriamas prie pačių svarbiausių naujosios tapybos kūrėjų.

Nacių valdžia persekiojo Beckmanną: jis buvo pašalintas iš profesoriavimo ir priverstas emigruoti iš gimtosios šalies. Jo dailės darbai buvo nacių paskelbti „degeneruotais“, daugelis jų pašalinti iš muziejų ir parodų salių. Tokie išgyvenimai dar labiau paaštrino menininko vidinę įtampą, kuri aiškiai atsispindi jo kūryboje.

Iškėlęs į Jungtines Valstijas, Beckmannas neprarado kūrybiškumo bei produktyvumo iki pat gyvenimo pabaigos. Net būdamas emigracijoje, jis nuosekliai plėtojo išskirtinį meninį braižą ir padarė įtaką ateities menininkų kartoms. Šiandien jo tapybą galima pamatyti žymiausiuose pasaulio muziejuose, o jo paveldas laikomas neatsiejama modernaus meno dalimi.