Paul Signac (1863–1935) – vienas iškiliausių prancūzų neoimpresionizmo kūrėjų, itin žinomas dėl svaraus indėlio į puantilizmo (taškinės tapybos) plėtrą. Kartu su kitu garsiu menininku Georges’u Seuratu jis kūrė teorinius principus, aiškinančius spalvų derinimo dėsningumus paveiksluose. Puantilizmui būdinga tai, kad spalvos tapomos mažais, taisyklingais taškeliais ar kvadratais, kurie susilieję žiūrovo akyse sukuria harmoniją, o ne sumaišomi tiesiogiai ant drobės.

Signac išsiskyrė ne tik kaip naujovių ieškotojas, bet ir kaip uolus tapytojas-pleneristas, kuris mėgo keliauti. Jūrinė tematika jam buvo itin artima – didelę gyvenimo dalį jis praleido prie jūros, uostuose, kelionėse palei Prancūzijos krantus bei Viduržemio jūros salas. Šių kelionių metu jis dažnai tapė akvarelinius jūros ir gamtos eskizus, kuriuos vėliau studijoje paversdavo didelio formato paveikslais.

Skirtingai nuo impresionistų, pasitelkusių greitus, laisvus potėpius ir improvizuotas spalvų dėmes, Signac siekė pagrįsti tapybą moksliniu tikslumu. Jis rinkosi nuoseklias, geometriškai nuspalvintas dėmes ir daug dėmesio skyrė spalvų teorijos klausimams, kurių esmę sudarė optiniai tyrimai ir spalvų sąveikos suvokimas žiūrovų akimis. Dėl to jo kūriniuose ryškiai išryškėja aiški kompozicija, sodrūs spalvų deriniai ir harmoningas tonų balansas.

Paul Signac darė didžiulį poveikį ne tik savo amžininkams, bet ir vėlesnių laikų menininkams. Jo kūryba pristatoma žymiausiose pasaulio galerijose, o puantilizmo principai prisidėjo prie šiuolaikinio meno kalbos raidos. Signac menas iki šiol žavi išskirtiniu požiūriu į šviesą, spalvą ir struktūrą, teikdamas įkvėpimo ir tapytojams, ir meno gerbėjams.